Investicijos į infrastruktūrą

37psl1.jpg (26484 bytes)Investicijoms į inžinerinę infrastruktūrą 1997–2000 m. laikotarpiui reikia 113 mln. Lt (28,25 mln. JAV dolerių) (žr. lentelę). Dabar savivaldybė per metus investicijoms į senamiesčio infrastruktūrą skiria 5 mln. Lt, jų nepakanka sistemų priežiūrai.

1997–2000 m. senamiesčio inžinerinei infrastruktūrai reikėtų tokių investicijų:

Infrastruktūros Investicijos sektorius (mln. Lt)

1. Šaltas vanduo 12,0
2. Mišri kanalizacija 8,0
3. Nuotekų kanalizacija 9,0
4. Centrinis šildymas 14,0
5. Dujotiekis 3,0
6. Elektros tiekimas 18,0
7. Gatvės, aikštės, automobilių stovėjimo vietos 49,0

Iš viso: 113,0

Infrastruktūros sistemą bus galima atnaujinti pakėlus mokesčių tarifus, tačiau tai daryti reikia laipsniškai, kad gyventojai išgalėtų tuos mokesčius mokėti.

Prioritetiniai investicijų projektai

Prioritetiniai investicijų projektai parinkti pagal tokius kriterijus:

1. Projektai, kurių rezultatai turėtų būti itin akivaizdūs, skatinantys privačius investuotojus ir įtakojantys visuomenės nuomonę.

(Dėl šios priežasties projektai parinkti palei pagrindinius pėsčiųjų srautus – palei Didžiąją gatvę ir Rotušės aikštę ir rytų–vakarų, t. y. Vokiečių–Vilniaus gatvių kryptimi.)

2. Projektai, apimantys pastatų ir infrastruktūros tvarkymo darbus.

3. Projektai, tinkantys valstybinio ir privataus sektorių partnerystei.

4. Mišrios paskirties projektai.

5. Kultūriniai projektai, susiję su nacionalinės svarbos pastatais; daugiausia tai didelės kultūrinės vertės bažnyčių pritaikymas naujai paskirčiai.

6. Projektai, kuriems valstybės lėšų reikia tik pradiniam finansavimui.

7. Projektai, kuriuos įgyvendinus valstybės turtas teiks daugiau naudos.

8. Projektai, pradiniu etapu nekeliantys didelių problemų.

9. Projektai, galintys tapti pavyzdžiu privatiems investuotojams.

10. Greitai įgyvendinami, teikiantys akivaizdžius rezultatus, pastūmėjantys tolesnei veiklai projektai.

Siūlomi projektai parodyti plane.

Didžioji gatvė ir Rotušės aikštė

Šioje teritorijoje nugyventi, skubiai remontuotini pastatai ir trikampė aikštė (tarsi užtvara tarp patrauklių lankytojams Pilies ir Aušros Vartų gatvių, kuriose, be to, gausu verslo įstaigų). Čia infrastruktūros problemos gana opios. Komerciškai patraukli teritorija keleto restoranų Stiklių gatvės rajone. Puikiose vietose esantys valstybiniai pastatai – Didžioji 3, 5 ir 7 bei 9 – yra naudingos vietos investicijoms. Aikštę reikėtų tinkamai suprojektuoti, perkloti joje dangą, kartu sutvarkyti ir požemines komunikacijas. Projektas atitinka šiuos kriterijus: 1, 2, 3, 7, 8, 9.

Vilniaus/Liejyklos/Palangos gatvių sankirta ir Radvilų rūmų aikštė

Teritorija yra išsidėsčiusi palei vieną svarbiausių maršrutų, jungiančių centrinę miesto dalį su senamiesčio centru. Atstačius Radvilų rūmų sparną, būtų užbaigta urbanistinė struktūra ir sukurta nauja atvira viešoji vieta, tinkanti įvairiai veiklai. Jei čia įsikūręs Nacionalinis dailės muziejus imtųsi pritraukti privačius investuotojus, tai būtų geras valstybės ir privataus sektoriaus bendradarbiavimo pavyzdys. Kaimyninio 16-ojo kvartalo pastatų konstrukcijos susidėvėjusios dėl požeminės upės, XIX amžiuje nudrenuotos į skliautuotus požemio kanalus. Po Liejyklos gatve turi būti paklotas centrinio šildymo vamzdynas, čia esančius pastatus reikia prijungti prie komunalinių paslaugų tinklo. Projektas atitinka šiuos kriterijus: 1, 2, 3, 4, 7, 8, 9.

Gedimino prospektas, Odminių, Šventaragio gatvės ir Katedros aikštė

38apsl.jpg (22770 bytes)Išplėtojus šią teritoriją, būtų atgaivintas Vilniaus miestovaizdis aplink Katedros aikštę. Projektas atitinka šiuos kriterijus: 1, 3, 4, 5, 7, 8, 9.

Užupis ir 71-asis senamiesčio kvartalas

Kadaise čia būta turtingų miestelėnų rūmų, o XIX a. įrengti nuomojami būstai. Dauguma pastatų dabar blogos būklės, didžiojoj teritorijos daly nėra nei kanalizacijos, nei centrinio šildymo, nei gamtinių dujų tinklų. 71-asis senamiesčio kvartalas yra tuojau pat už Vilnios, šalia Sereikiškių parko, todėl ši vieta patraukli ir gyvenamiesiems namams, ir poilsiui. Teritorijos plėtra yra svarbi, kadangi tai vartai tarp istorinio senamiesčio centro ir Užupio. Dabartiniu metu keičiasi teritorijos socialinė sudėtis – čia keliasi meno visuomenės atstovai bei intelektualai. Labai svarbu atnaujinti nugyventus pastatus, paremiant dabartines gyventojų iniciatyvas. Projektas atitinka šiuos kriterijus: 2, 3, 4, 6, 9.

Buvusi Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia 45-ajame senamiesčio kvartale

1746–1768 m. statyta bažnyčia sovietmečiu naudota šaltai sandėliuoti maisto produktus; čia įrengti du nesusiję su bažnyčios konstrukcija gelžbetoniniai aukštų perdengimai. Bažnyčios vidaus dalys – kolonos, skliautai bei vargonų choro parapetas – tebėra išlikusios. Didelis bažnyčios ir vienuolyno sklypas (vėliau – ir keletas nugyventų pastatų) valstybės grąžintas savininkei, Katalikų mokytojų sąjungai. Vienuolyno dalyje ši sąjunga kitais metais ketina atidaryti mokyklą ir toliau norėtų restauruoti bei atgaivinti likusią nuosavybės dalį, įtraukusi privačius investuotojus. Bažnyčioje planuojama įkurti religijų muziejų, katalikų, stačiatikių ir žydų religijų Vilniuje paveldui atminti.Taip pertvarkius bažnyčią, aplinkinė teritorija taptų patrauklesnė, be to, būtų pademonstruotas pragmatiškesnis požiūris į bažnytinio turto panaudojimą. Projektas atitinka šiuos kriterijus: 3, 4, 5, 6, 8.

Šv. Pranciškaus ir Bernardo bažnyčia 20-ajame senamiesčio kvartale

Tai nacionalinės reikšmės paminklas, jo svarbą bei turtingą istoriją pabrėžia būdingai susipynę trys architektūriniai stiliai – gotika, renesansas ir barokas. Bažnyčia užima svarbią vietą architektūriniame komplekse, kurį sudaro buvęs pranciškonų vienuolynas (po Antrojo pasaulinio karo – Dailės institutas; dabar – akademija), vėlyvosios gotikos Šv. Onos bažnyčia ir buv. Bernardinų sodas (dabar – Sereikiškių parkas). Bažnyčioje neseniai buvo surasta viena seniausių žinomų gotikinių freskų Baltijos šalyse; ji atidengta ir laikinai konservuota, tačiau freską reikia restauruoti.

Pranciškonai, kuriems grąžinta bažnyčia, viliasi restauruoti bažnyčią; skiriamos tikslinės valstybės subsidijos, pvz., medinėms interjero skulptūroms atstatyti. Pagal svarbą šis paminklas galėtų tapti reikšmingu tarptautinių kultūrinių subsidijų panaudojimo pavyzdžiu. Projektas atitinka 5 kriterijų.

Nacionalinės reikšmės paminklas – Šv. Kotrynos bažnyčia – buvo rekonstruota 1741–1753 architekto Jono Kristupo Glaubico. Po Antrojo pasaulinio karo naudota kaip sandėlis. Dabar pastatas grąžintas Romos katalikų bažnyčiai. Pagrindinės jo konstrukcijos šešerius metus buvo remontuojamos lenkų restauratorių kompanijos "PKZ“, tačiau dėl finansavimo sunkumų darbai liko nebaigti.

Bažnyčia, daugiau nei dešimtį metų apgaubta pūvančiais pastoliais, matoma iš įvairių miesto centro bei senamiesčio vietų. Keletas aplinkinių pastatų (pvz., "Litimpeks“ banko pastatas bei Mokytojų namai) pastaraisiais metas sėkmingai restauruoti, bažnyčia greta jų atrodo itin vargingai. Vienas iš pagrindinių pėsčiųjų srautų driekiasi palei bažnyčią nuo Gedimino prospekto iki senamiesčio šerdies. Katalikų bažnyčia pasirengusi aptarti būsimą pastato paskirtį su atitinkamomis institucijomis. Projektas atitinka šiuos kriterijus: 1, 4, 5, 7, 8.

Trumpalaikiai projektai greitiems rezultatams pasiekti

40psl.jpg (38155 bytes)Savivaldybė kasmet turėtų imtis keleto nedidelių ir nebrangių projektų, skirdama jiems palyginti nedideles lėšas. Taip būtų remiamos vietos iniciatyvos, kurias valdytų SAA (Senamiesčio atgaivinimo agentūra). Verslininkai bei būsto savininkų bendrijos turėtų būti skatinami teikti paraiškas pagerinimo darbų – naujų aplinkos elementų kūrimo, gatvių apšvietimo, želdinių tvarkymo, gatvių bei kiemų dangų perklojimo ir pan. – finansavimui iš dalies padengti. Remiant tokiam fondui, galėtų būti įgyvendinami nedideli bendri valstybiniai ir privatūs projektai. Taip gerėtų kaimynystės santykiai, būtų ugdomas verslininkų ir gyventojų pasitikėjimas.

 1 Visuomenės apklausų tikslas buvo įtraukti besidominčius senamiesčiu – tiek asmenis, tiek organizacijas – į strategijos rengimo procesą, išsiaiškinti jų požiūrius bei poreikius ir paskatinti juos dalyvauti atnaujinimo procese.

Konsultantai ir savivaldybė naudojosi keletu metodų. Informacija buvo pateikta masinės informacijos priemonėse (dienraštyje ir vietos radijuje), kviečiant visuomenę atsiliepti. Informacija bei klausimai buvo siuntinėjami senamiesčio gyventojams, verslininkams bei įstaigoms 1995 m. gruodžio mėn. ir 1996 m. kovo mėn. Su įvairių interesų grupių nariais buvo diskutuojama keturiuose projekto seminaruose. Atsakymai palyginti su kitomis 1992–1996 m. Vilniuje atliktomis apklausomis.

Vilniaus senamiestyje gyvenančių bei dirbančių požiūriai apibendrinti šioje dalyje. Kiti tyrimų rezultatai pateikiami atitinkamose šios ataskaitos dalyse. Nuorodos į penkias apklausas:

P*92 – Vilniečių požiūris į miesto, rajono, mikrorajono suplanavimo problemas ir perspektyvinę raidą“, 1992 m. sausis–vasaris. Apklausti 1165 respondentai, parinkti per tris stadijas (namas–butas–gyventojas). Bendroji paklaida – 3%, vietinė paklaida – 7–8%;

P*94 – Istorinių zonų gyventojų ir verslininkų požiūris į renovaciją“, 1993 m. lapkritis – 1994 m. sausis. Apklausa vyko trijose istorinėse zonose: tarp Didžiosios ir Stiklių g., prie Malūnų g., tarp Kalvarijų, Šnipiškių, Ukmergės g. Apklausta 70–90% gyventojų, verslininkų ir savininkų. Sisteminė paklaida 4–5%.

E*95 – Vilniaus miesto raidos galimybės ir problemos“, 1995 m. birželis–rugsėjis. Savivaldybių ir ministerijų tarnautojai, verslininkai, nevyriausybinių organizacijų vadovai, projektuotojai, kiti specialistai.

P*95 – Gyvenamosios aplinkos kokybė Vilniuje“, 1995 m. gruodis – 1996 m. sausis. Apklausta 1138 atsitiktinai parinktų respondentų iš visų Vilniaus rajonų. Bendroji paklaida – 3%, vietinė paklaida – 7–9%.

E*96 – institucijų atstovų apklausa „Vilniaus senamiesčio atgaivinimo strategija” 1995 m. gruodis – 1996 m. sausis.