Siūlomi pirminiai ir antriniai šaltiniai įvairioms atgaivinimo veiklos rūšims. Finansavimo tipai skirstomi į tuos, kai tiesiogiai lėšos negrįžta, – tai daugiausiai subsidijos ar valdžios įstaigų vykdoma veikla, ir komercinius, kai tikimasi, jog investicijos grįš tiesiogiai per vartotojų mokesčius, pardavus nekilnojamąjį turtą arba per kitokią komercinę veiklą.

Paveldo registravimas ir nuostatai

Kaip jau buvo aptarta ankstesniuose skyriuose, tikimasi, jog valstybės biudžetas ir toliau finansuos paveldo objektų registravimą ir tyrimus bei paveldo apsaugos nuostatų parengimą ir sureguliavimą. Prireikus užsienio ekspertų pagalbos tarptautinėms ir abipusėms subsidijoms, tokios organizacijos kaip UNESCO, ES ir Europos Taryba galėtų suteikti didelę techninę pagalbą.

Planavimas

Planavimas, kurį atlieka savivaldybė (statybos ir architektūros skyrius) ir toliau bus finansuojamas iš savivaldybės fondų. Sunku tikėtis tarptautinės techninės pagalbos ateityje, juolab kad Kanados urbanistikos institutas jau dirba šioje srityje, subsidijuojamas Kanados vyriausybės.

Nekilnojamojo turto registravimas

Siūloma valstybei sudaryti kadastrinį registrą, pagrindinę šio darbo išlaidų dalį turės padengti valstybės biudžetas.

Informacijos rinkimas ir platinimas

1. Paveldo konservavimo ir atgaivinimo propaganda, kurios turėtų imtis Senamiesčio atgaivinimo agentūra, finansuojama daugiausiai iš savivaldybės biudžeto.

2. Pradžioje, penkerių metų būvyje, gali reikėti subsidijų agentūrai įsteigti bei jos veiklai finansuoti.

3. Išaugus veiklos mastams, lėšų galima gauti iš plėtojamo savivaldybės arba valstybės turto; tos lėšos kaupiamos specialiuose apyvartiniuose fonduose.

Pastatų konservavimas ir restauravimas privačiomis lėšomis

1. Jei privačius pastatus arba jų dalis, įtrauktas į paminklų sąrašą, reikia konservuoti arba restauruoti, valstybė turi skirti subsidijų, nurodydama tam tikras sąlygas: laikytis paveldo apsaugos reikalavimų ir leisti pastatuose lankytis žmonėms. Skiriant tokias subsidijas iš metinio valstybės biudžeto fondo, reikėtų remtis senamiesčio darbų plano nustatytais prioritetais, joms turėtų pritarti Kultūros vertybių apsaugos departamentas.

2. Kitais atvejais turto konservavimą ir restauravimą turėtų finansuoti savininkai arba plėtrą vykdančios struktūros, kaip ir bet kurį kitą statybinį projektą.

Atviros viešosios vietos

1. Šaligatvių, gatvių suolelių, žaliųjų plotų, želdinių, vandens nuotakų ir gatvių apšvietimo tvarkymą atvirose viešosiose vietose pirmiausiai turėtų finansuoti savivaldybė.

2. Galėtų būti panaudotas ir specialus apyvartinis fondas, toks kaip Senamiesčio atgaivinimo fondas.

3. Greta komercinio pobūdžio plėtros objektų esančias vietas galėtų finansuoti privatūs savininkai, tačiau tiktai savanorišku pagrindu.

Reikalavimas privatiems savininkams finansuoti atvirų viešųjų vietų tvarkymą gali tiktai atbaidyti privačias investicijas. Tačiau kai kurie savininkai savo iniciatyva tvarko grindinius (pvz., "Markus ir K°" restoranas Antokolskio g.).

Pastatų tvarkymas valstybės lėšomis

1. Finansavimo modelis mišrus – tai subsidija ir investicija. Taip finansuojama todėl, kad ateityje turtą gali tvarkyti ir savivaldybė. Lėšos naudojamos dvejopai:

a) privatizuojant arba išnuomojant paveldo vertybę, būtina sąlyga – užtikrinti deramą autentiškų elementų apsaugą; dalį konservavimo išlaidų galėtų padengti subsidija (tarpinis finansavimas);

b) investuojant į privatizuotinus ar nuomotinus pastatus, kai norima padidinti jų rinkos vertę daugiau, negu kainuoja sutvarkymas.

2. Subsidijas paveldo vertybėms reikia gauti iš savivaldybės ir valstybės biudžeto, o investicijas rinkos vertei pakelti – iš specialių fondų. Tačiau šis mechanizmas turėtų būti lanksčiai pritaikomas pagal iškilusias reikmes.

Inžineriniai infrastruktūros tinklai

1. Esant dabartinei infrastruktūros tinklų nuosavybės formai, pagrindiniai finansavimo šaltiniai turėtų būti valstybės ir savivaldybės biudžetas. Tačiau trūkstant valstybės lėšų, galima skolintis.

2. Kad ir koks būtų skolinimosi šaltinis ir būdas – iš tarptautinių organizacijų, išleidžiant obligacijas arba investuojant tiesiogiai, – reikėtų atkreipti dėmesį į keletą aspektų: kad tos teritorijos gyventojai išgalėtų mokėti vartotojo mokesčius, kad komunalinės paslaugos būtų deramo lygio, o investuotos lėšos – sugrįžtų. Komunalinių paslaugų, pvz., vandens tiekimo privatizavimas, dabar svarstomas su "Lyonnaise des Eaux Dumez“, gali tapti svarbus finansavimui bei efektyviam paslaugų valdymui.

Vietiniai inžinerinės infrastruktūros įvadai

Inžinerinės infrastruktūros prijungimą prie nekilnojamojo turto paprastai finansuoja šį turtą plėtojanti struktūra. Jeigu sutartis aprėpia tik patobulinimą arba prijungimą, mokėti gali patys savininkai.

Bendroji plėtra: pertvarkos ir nauji pastatai tuščiuose sklypuose

1. Paprastai finansuoja instituciniai investitoriai ir plėtros struktūros arba pastato savininkas.

2. Savivaldybės ir valstybės pastatams tolimesnis investavimas galėtų būti skiriamas iš specialaus fondo.

3. Visais atvejais pertvarkoms arba statyboms sunku tikėtis bankų paskolų, kadangi ipotekos sistema neveikia.

Pasaulio Banko garantijos skatintų didesnes investicijas senamiestyje. Šis finansinis mechanizmas veiktų ir paslaugų infrastruktūros, ir nekilnojamojo turto plėtrą. Kadangi investicijų rizika vertinama kaip pakankamai didelė, be to, vietos finansų rinka dar nesusiklosčiusi, neteikiamos ilgalaikės paskolos, tai tiek dalinės rizikos garantijos, tiek dalinės kredito garantijos gali būti svarbūs svertai, skatinantys senamiesčio atgaivinimą.

Daugiausia teoriškai vertinant ilgalaikes galimybes, SAF gali būti prienami tokie finansavimo šaltiniai:

1. Iš valstybės ar savivaldybės turto nuomos ar privatizavimo; rekomenduojama rūpestingai atrinkti aukštos rinkos vertės nekilnojamąjį turtą. Kad įplaukos iš senamiesčio privatizavimo patektų tiesiai į SAF, reikės privatizavimo įstatymo pataisų.

2. Didžiojoje Britanijoje ir Danijoje tradicinis būdas būtų skolintis pinigus iš savivaldybės biudžeto lengvatinėmis sąlygomis. Žinant biudžeto problemas Vilniuje, tai šiuo metu, matyt, yra neįmanoma.

3. Valstybė gali imti kreditą tiesiogiai iš tarptautinių ar/ir dvišalių kredito įstaigų ir perskolinti jį SAF. Tokiu atveju turėtų būti gerai apsvarstytos galimybės paskolą grąžinti ir kredituojamos veiklos veiksmingumas.

4. Galima išleisti savivaldybės obligacijas ir parduoti jas vertybinių popierių rinkoje, o pajamas skirti SAF.

5. Pinigus galima skolintis vietos finansų rinkoje. Kad savivaldybė galėtų naudoti savo turtą kaip užstatą, reikės įstatymo pataisų. Žinant, kokios dabar Lietuvoje kreditavimo sąlygos, tai yra sunkiai tikėtina. Netolimoje ateityje savivaldybė gali nuspręsti perduoti turto, kurį reikia rekonstruoti ir/ar plėtoti, nuosavybę SAF. Tuomet būtų galima įkeisti turtą kaip užstatą paskoloms.

6. Gali būti įvestas vietinis turto mokestis (kaip centrinėje komercinėje Filadelfijos dalyje). Tai turėtų būti visapusiškai įvertinta, kad neveiktų kaip trukdis. Todėl prieš įvedant mokestį reikėtų pasitarti su vietiniais verslininkais. Šią galimybę derėtų apsvarstyti ateityje.