Nagrinėtos institucijos – nuo galingų ir gerai finansuojamų, daugiausia valstybės valdomų organizacijų (kaip TWDC bei TBP), savivaldybių iniciatyva įsteigtų darbui su privačiais investuotojais kompanijų (kaip BD, EDI ir SIMPA) iki organizacijų, kurių tikslas informuoti bei koordinuoti ryšius tarp valdžios įstaigų ir vietos bendruomenių (EOTRT). PHLF – tipiška Šiaurės Amerikos organizacija, koordinuojanti bendruomenės veiklą nekilnojamojo turto plėtros srity.

Keletas bruožų būdingi visoms ar daugumai nagrinėtų institucijų.

1. Sunykusių teritorijų atgaivinimo programos vykdomos sėkmingai, jei atsakomybės už šią veiklą imasi valdžios įstaigos. Jei valdžios atstovai netiki jų ateitimi, netikės ir niekas kitas. Valdžios įstaigoms nesugebant deramai vadovauti šiai veiklai, privatiems investuotojams nepakaks ryžto imtis atnaujinimo arba jie sieks tik trumpalaikės naudos, nebūtinai paisydami teritorijos istorinio konteksto.

2. Atgaivinimui paprastai reikia daugelio partnerių bendradarbiavimo (dalyvaujant ir privačiam sektoriui), vadovaujant arba koordinuojant vietinei agentūrai. Tokios agentūros turi būti nepriklausomos nuo valdžios institucijų, nors pastarosios gali jas steigti ir remti. Apskritai agentūroms teikiama plati politinė parama, valdžios atstovai beveik nesikiša į jų veiklą. Jų teisinis statusas dažnai būna privati nepelno įmonė, vadovaujama valdybos, sudarytos iš finansuojančių institucijų atstovų, kartais dalyvaujant vietos verslininkų bei visuomenės grupių atstovams.

3. Daugelis kompanijų ir agentūrų disponuoja didelėmis lėšomis, kurias naudoja atnaujinimo projektams įgyvendinti. Projektus finansuoja arba pačios agentūros (TWDC), arba panaudoja kitų valstybinių agentūrų lėšas ir dalyvauja atnaujinimo projekte kaip partneriai. Toks finansavimas – tai materiali valdžios įsipareigojimų išraiška. Lėšos gali būti skiriamos įvairiais būdais:

a) pradinis finansavimas, norint pradėti įgyvendinti nekomercinius projektus pradiniam atgaivinimo programos etape; tiesioginės subsidijos arba lengvatinės paskolos (Didžiojoje Britanijoje – pagal sutartį ribojant investuotojo pelną ir viešai atsiskaitant);

b) valstybės arba savivaldybės finansavimas sutvarkyti atviroms viešosioms vietoms, keliams bei gatvėms ir patobulinti inžinerinei infrastruktūrai; tai padeda sudominti privačius investuotojus (pvz., 6 mln. JAV dolerių skirti Royal Mile gatvei Edinburge sutvarkyti);

c) mokesčių nuolaidos plėtrai skatinti; gali būti taikomos atskiriems statinių tipams (pvz., Airijoje – būstui) arba konkrečioms teritorijoms (pvz., Temple Bar Dubline);

d) valstybės subsidijos istoriniams pastatams restauruoti (pvz., Edinburge);

e) valstybės bei savivaldybių subsidijos būstams statyti bei būsto sąlygoms pagerinti (pvz., Danijoje, Didžiojoje Britanijoje);

f) kai kurioms agentūroms (pvz., SIMPA arba Temple Bar Dubline) plėtoti perduodamos valstybei priklausančios valdos, nereikalaujant iš investicijos įprasto pelno. Jos gali naudoti bet kokias papildomas įplaukas ar jų dalį einamosioms išlaidoms padengti arba naujiems projektams kurti.

4. Svarbu, kad valdžios institucijos paremtų savo investicijas patrauklia bei palankia teritorijų planavimo bei paveldo valdymo politika, skatintų vietos ekonomiką. Šių priemonių visuma mažintų projektų riziką ir būtų akstinas investuotojams.

5. Agentūros veikia kaip gynėjos, aktyviai propaguoja savo teritorijas, teikia informaciją apie planavimo sprendimus bei pasiūlymus, finansavimo galimybes, žemės bei turto nuosavybę ir pan. Taip sukuriamas vietos bendruomenės, valdžios (vietinės ir centrinės) ir investuotojų pasitikėjimas atgaivinimo programomis bei jų tikslais (taip veikia EOTRT). Būdamos nepriklausomos, agentūros gali tapti tarpininkėmis tarp valdžios atstovų ir visuomenės, siekiant sutarimo dėl atnaujinimo planų; tačiau jei pati agentūra dalyvauja veikloje, interesai gali susikirsti. Didžiosios Britanijos urbanistinės plėtros korporacijos (pvz., TWDC), turinčios ir teritorijos planavimo, ir plėtros teises, kartais kritikuojamos vietinės savivaldos ir visuomenės, kad siekia savitikslės plėtros, nekurdamos miesto ir ūkio atkūrimo mechanizmo.

6. Agentūros gali skatinti veiksmingas valstybės ir privačių investuotojų partnerystės formas atkuriant miestą, koordinuodamos individualių partnerių investicijų programas, sutelkdamos jų dėmesį į prioritetinius projektus (tai pagrindinis EOTRT vaidmuo).

7. Vykdydamos plėtros projektus pačios arba dalyvaudamos juose, pavyzdžiui, drauge su privačiais investuotojais (EDI, TWDC, TBP, SIMPA), jos turi didesnę laisvę veikti kaip ūkio subjektai negu vyriausybinės organizacijos. Plėtodamos nekilnojamąjį turtą, jos įgyja įgūdžių ir patirties. Kai kurios (pvz., SIMPA, EDI ir PHLF) taip sėkmingai verčiasi, jog gali panaudoti savo pelną naujiems plėtros projektams arba perduoti lėšų perteklių iždui.

8. Būsto atnaujinimo patyrimas Glazgo mieste rodo, jog net tada, kai bendra nuosavybė yra labai sunykusi, o jos savininkai neturtingi ir be iniciatyvos, galima imtis esminių būstų patobulinimų, pasitelkus vietos bendruomenės išteklius ir profesionalus. Tokioms problemoms spręsti būtinas optimistiškas ir kūrybiškas požiūris.

9. Krokuvoje ir Bukarešte aplinkybės panašios kaip Vilniuje – restitucijos bei privatizavimo problemos, sunykusi ekonomika, lėšų viešiesiems darbams stoka, apleisti pastatai ir varginga gyventojų padėtis. Nedidelių ekonominio atgimimo ženklų galima aptikti abiejuose miestuose; tačiau jie yra per menko masto, kad taptų reikšmingų esminių pastatų restauravimo programų pradžia.

 Veikla turėtų būti trijų krypčių:

1. Valdymo struktūra. Jos žinioje turi būti paveldo apsauga, planavimo ir statybos standartų laikymosi kontrolė ir t. t. Sutvarkyti valdymą turėtų valdžios įstaigos, patobulinusios ir supaprastinusios įstatymus ir tvarką, kaip išdėstyta anksčiau.

2. Propaganda ir ryšiai su bendruomene. Parengti darbų planą, numatyti paramą suderintai atgaivinimo programai, koordinuoti jos įgyvendinimą, skatinti bendruomenės, pertvarkymo vykdytojų ir valstybinės valdžios bendradarbiavimą. Geriausiai tai galėtų atlikti agentūros, vienijančios valstybinius bei privačius interesus; konsultantai siūlo, kad šią problemą spręstų Senamiesčio atgaivinimo agentūra (SAA).

3. Komercinė veikla – valstybės ir savivaldybės turto plėtojimas, pardavimas ir nuoma. Kai rinka susiklosčiusi, paprastai komercinę veiklą geriausiai vykdo privatus sektorius. Ekonominių reformų metu, kai svari dalis valstybinės nuosavybės turi būti privatizuota ją parduodant ar išnuomota išperkant, aktyvesnis turėtų būti valstybinio sektoriaus vaidmuo. Todėl reikia finansų, vadybos ir nekilnojamojo turto plėtros darbo patirties. Tokią patirtį geriausiai įkūnytų nepriklausoma pusiau komercinė institucija; siūloma apsvarstyti Senamiesčio plėtros bendrovės (SPB) steigimą.

Tai turėtų būti savarankiška agentūra, finansuojama iš valstybės lėšų, galbūt iš užsienio subsidijų arba iš valstybės ar savivaldybės biudžeto. Pirmasis jos veiklos laikotarpis būtų penkeri metai.

 Pradžioje agentūra turi būti valdoma valdybos, į kurią įeitų miesto tarybos, Kultūros ministerijos KVAD atstovai, taip pat žmonės, atsakingi už senamiesčio valdas: Universiteto rektorius, Romos katalikų bažnyčios atstovai ir pan.

Per vienerius metus SAA organizuotų bendruomenės bei verslo atstovų grupes, kurios skirtų savo narius į valdybą.

Reikėtų sudaryti patariamąją tarybą, sudarytą iš Urbanistikos, Savivaldybių reikalų ir Finansų ministerijų; Komercinių bankų, Nekilnojamojo turto agentūrų, Rangovų, Draudimo bendrovių, Senamiesčio verslo asociacijų, nevyriausybinių organizacijų, religinių bendruomenių, užsienio investicijų fondų, kultūrinių fondų ir vietinės bendruomenės atstovų.

SAA turi būti palyginti nedidelė (6–7 darbuotojai), tačiau veikli organizacija. Turėtų dirbti žmonės, išmanantys architektūrą, planavimą, apsaugą, bendruomenės ugdymą, finansus, nuosavybės plėtrą, teisę ir pan. Ne mažiau nei profesinė patirtis reikšmingas jų atsakingumas bei paslankumas.

Ar reikės steigti Senamiesčio plėtros bendrovę, priklausys nuo to, kokiu mastu ir kokiu lygiu siekiama išplėtoti savivaldybės turtą.

Apleisto valstybės ar savivaldybės nekilnojamojo turto plėtra yra laikinas uždavinys; turtą pardavus ar išnuomojus, plėtros bendrovės veikla baigtųsi. Kita vertus, paveldo valdymas, darbų planavimas ir geriausių sprendimų paieška – tai ilgalaikė veikla, besikeičianti kintant aplinkybėms, įgyvendinus kai kuriuos tikslus ir atsiradus naujiems.

Senamiesčio plėtros bendrovė padėtų užpildyti privataus sektoriaus plėtros spragas – ji nebūtų stipri privataus sektoriaus investuotojų konkurentė, rizikuojanti valstybės lėšomis. Kitas svarus argumentas SPB naudai yra tas, kad ji galėtų akivaizdžiai parodyti, kaip įgyvendinamas projektas; toks teigiamas pavyzdys paskatintų privačius investuotojus.

Poreikis steigti SPB gali būti svarstomas tik tuomet, kai bus užbaigtas senamiesčio darbų planas ir atidžiai išnagrinėta, koks turėtų būti valstybės indėlis, plėtojant visuomeninę nuosavybę.

SPB visų pirma turėtų užsiimti nugyventu svarbiausių senamiesčio zonų valstybės ir savivaldybės turtu, kurį reikia privatizuoti (parduoti ar išnuomoti išperkant), prieš tai nustačius jo vertę. (Kadangi jis yra apleistas arba reikia atlikti neatidėliotinus konservavimo darbus).

Privačiam sektoriui vengiant investuoti, SPB turi vykdyti parodomuosius projektus, akivaizdžiai demonstruoti plėtros galimybes.

Pastatų konstrukcijoms tvarkyti SPB galės naudoti Senamiesčio atgaivinimo fondo (SAF) paskolas. Jas ir sutartas palūkanas grąžintų iš nuomos arba sutvarkytų nuosavybės valdų pajamų. Darbų, atliekamų privatizuotinuose pastatuose ar sklypuose, užsakovė būtų valstybė arba savivaldybė, iš pradžių užsakymai būtų teikiami penkeriems metams.

Nors svarbiausia SPB paskirtis ir būtų apleistos valstybinės nuosavybės tvarkymas bei vadovavimas parodomiesiems projektams, bendrovė galėtų taip pat valdyti valstybės ar savivaldybės nuosavybę senamiestyje ir gauti už tai administravimo atlygį.

Nekilnojamasis turtas nebūtinai turi priklausyti SPB; ji gali veikti kaip projekto vadovė jį įgyvendinant, o pabaigusi restauravimo ar pritaikymo darbus, turtą parduoti ar išnuomoti.

Ši bendrovė, jei būtų nutarta ją steigti, galėtų pakeisti dabartinę Senamiesčio restauravimo direkciją, kad būtų išvengta atsakomybės sutapimo.

SPB pirmiausiai imtųsi valstybės ir savivaldybės turto privatizavimo senamiestyje. Pasibaigus privatizavimui, ji galėtų toliau funkcionuoti kaip paprasta turto plėtros bendrovė, nesinaudojanti įstatymų pranašumais; ji veiktų visuomenės labui kaip paprasta bendrovė, pagal sutartį įsipareigodama skirti dalį pelno savivaldybei; gali būti ir privatizuota.

Pagrindinė SPB paskirtis būtų plėtoti parinktus valstybės turto objektus senamiestyje. Bet kuriuo konkrečiu atveju pirmiausia reikėtų nuspręsti – nuomoti ar parduoti. Žvelgiant į artimiausią ir į tolesnę ateitį, aiškėja gana svarūs argumentai už tai, kad valstybė ir savivaldybė pasilaikytų bent dalį to turto, kurį ketinama privatizuoti. Dauguma jo gali būti atiduota privačiam sektoriui, pasitelkus ilgalaikės nuomos (iki 125 metų) sistemą – taip yra Didžiojoje Britanijoje. Nuomos mokesčiai būtų peržiūrimi (didinami) kas 3 ar 5 metai; tokiu būdu ilgainiui kylant turto vertei savininkas galėtų gauti vis didesnį mokestį.