Visuomenės nuomonės

Senamiesčio vizijos

15psl.jpg (33698 bytes)Dauguma senamiesčio gyventojų ir kitų respondentų pripažino didelę senamiesčio istorinę, kultūrinę vertę ir simbolinę svarbą Vilniui bei tautai. Senamiesčio atnaujinimas laikomas neatidėliotinu uždaviniu. Atsakymuose pritariama tradicinei kultūrinei veiklai – teatrų, galerijų, filharmonijos ir t. t., tačiau kyla ir aktyvios komercinės veiklos pripažinimas.

70 proc. pastarosios apklausos respondentų rėmė pramogų, prekybos ir turizmo augimą, nors anksčiau priešintasi tokiai nekultūrinei veiklai (1994 m. apklausoje ją rėmė tik 25 proc.). 70 proc. respondentų sutiko, kad ne mažiau nei 40 proc. senamiesčio ploto turi likti būstams (E*96).

Respondentai pritarė, kad reikia atkurti suardytą senamiesčio struktūrą; 47 proc. gyventojų ir 52 proc. verslininkų mano, kad senamiestis turi būti atstatytas "atgaivinant senovės dvasią“. Vis dėlto 44 proc. gyventojų ir 58 proc. verslininkų mano (E*96), kad autentiškos vertybės turėtų būti saugomos, tačiau tai, ko jau nėra, neturėtų būti atstatoma. Dauguma pasisakė už tai, jog privalu išsaugoti gatvių tinklą, nudažyti pastatus istoriškai tikromis spalvomis, atkurti ženklus ir žibintus prie namų fasadų.

Gyvenimo ir darbo sąlygos senamiestyje

16psl.jpg (37900 bytes)Žmonės, gyvenantys ir dirbantys senamiestyje, geriau suvokia jo problemas. Gyventojai džiaugiasi, kad arti parduotuvės, paslaugų įstaigos, visuomeninis transportas, kad graži aplinka, tačiau daug dažniau nei kitų miesto rajonų gyventojai skundžiasi užterštu oru, transporto gausa, nesaugumu ir želdinių stoka. Be to, skundžiamasi netvarka ir nemaloniais kaimynais. 20 proc. gyventojų planuoja parduoti savo butus netolimoje ateityje, kiti 40 proc. – kai pakils kainos (P*93). Išsikelti ryžtamasi ne vien dėl prastų gyvenimo sąlygų – taip pat ir dėl to, kad neaišku, kokia šios teritorijos ateitis. Požiūris gali pasikeisti, pateikus pozityvią atgaivinimo programą, o gyventojus ir verslininkus įtraukus į jos įgyvendinimą.

Komunalinių paslaugų problemos

Nepakankamai finansuojama visų senamiesčio komunalinių paslaugų sistemų priežiūra ir atnaujinimas. Padėtį komplikuoja tai, kad už paslaugų tiekimą atsako daugybė valstybinių, pusiau privačių ar privačių įmonių, jų veikla menkai koordinuota, nėra bendrų strateginių prioritetų. Kai kurios šių įmonių pavaldžios valstybei (Energetikos ministerijai), o kitos – savivaldybei.

Didžiausios atskirų paslaugų sričių problemos yra tokios.

Vandentiekis
86 proc. būstų yra prijungti prie bendros sistemos, kiti naudoja vandenį iš vandentiekio kolonėlių kiemuose. Reikia pakeisti 65 proc. gyvenamųjų namų vidaus vamzdynų, tačiau savininkai teigia neturį lėšų. Po Antrojo pasaulinio karo senamiestyje buvo klojami daugiausia geležiniai vandentiekio vamzdžiai; dabar jie yra surūdiję, todėl vandeny daug geležies priemaišų.

Kanalizacija
Prie bendros sistemos neprijungti 14 proc. pastatų. Beveik visa kanalizacijos sistema senamiestyje yra mišri (lietaus vanduo patenka į fekalinės kanalizacijos tinklus). Todėl valymo įrenginiai naudojami neefektyviai, tačiau įrengti atskirą lietaus vandens sistemą būtų sudėtinga ir labai brangu.

Centrinis šildymas
Centrinio šildymo sistema aprėpia 40 proc. visų pastatų, 28 proc. šilumą tiekia vietinės katilinės. Apie 20 proc. butų vis dar šildomi krosnimis. Likusi dalis šildymui naudoja dujas arba elektrą. Centrinio šildymo tinklas galėtų tiekti šilumą visam senamiesčiui, jis turėtų būti atnaujintas ir prižiūrimas. Sistema taip pat tiekia namams karštą vandenį per grupines boilerines, todėl turi veikti (neekonomiškai) ištisus metus. Daug energijos iššvaistoma karšto vandens sistemoje dėl prastos priverstinės cirkuliacijos.

Gamtinės dujos
Senamiestyje yra 9000 gamtinių dujų vartotojų. Dujos daugiausia vartojamos maistui gaminti. Dujomis būtų galima apšildyti butus, tačiau tiekimo sistemai išplėsti reikėtų nemažų investicijų.

Elektra
Elektra daugiausia naudojama gatvių ir patalpų apšvietimui bei buitiniams prietaisams. Tinklas nėra pritaikytas elektrą plačiai naudoti apšildymui, nors yra žinių, jog kai kurie savininkai elektrinius šildytuvus instaliavę be leidimo.

Gatvės ir aikštės
Dangos būklė dažniausiai vargana, paviršius nelygus ir apgadintas. Gatvių danga iš įvairių medžiagų – nuo šiuolaikinio asfalto ir betoninių plytelių iki netašytų ar tašytų akmenų grindinio. Grindinys turi didelę istorinę bei architektūrinę vertę, todėl turėtų būti taisomas, o ne keičiamas. Dėl lėšų stokos danga nebuvo taisoma nuo 1994 m.

Neveikia maždaug pusė gatvių žibintų, nes trūksta lėšų pakeisti lempas ir prižiūrėti įrangą. Norint pagerinti saugumą, išplėsti turizmą, būtina pasirūpinti gatvių apšvietimu.

Eismas ir automobilių aikštelės

Neseniai užbaigta "Vilniaus miesto transporto studija“ ("WS Atkins“, Didžioji Britanija, ir "Transurb“, Belgija). Čia pabrėžiama, jog būtina apriboti automobilių eismą ir plėtoti visuomeninio transporto sistemą. Dėl smulkaus senamiesčio gatvių mastelio rekomenduojama apriboti automobilių srautą, kylant infliacijai, nuolat branginti įvažiavimo mokestį, kad ir jis toliau veiktų kaip trukdis. Naujasis Vietinių rinkliavų įstatymas (1996 m. birželio 6 d. Nr. I-1365) neleidžia rinkti mokesčio už įvažiavimą į teritoriją, todėl planuojama vietoj jo įvesti mokestį už automobilių stovėjimą. Vienas iš būdų sumažinti automobilių senamiestyje galėtų būti vadinamasis pietinis apvažiavimas, kuris sujungtų Vilniaus geležinkelio stotį su rytine miesto dalimi. Deja, tai labai brangus būdas.

Visuomeninis transportas aplenkia istorinę senamiesčio šerdį. Koks nors ekologiškas lengvasis transportas būtų reikalingas šioje teritorijoje ateity, išaugus turizmui, suaktyvėjus poilsio bei laisvalaikio veiklai. Vis opesnė problema yra taksi bei restoranų ir barų (pavyzdžiui, Dominikonų–Stiklių–Šv. Ignoto gatvių sankirtoje) svečių mašinos.

Apklausa rodo, kad gyventojai pritaria eismo ir automobilių stovėjimo apribojimams; 53 proc. norėtų visiškai uždrausti eismą senamiestyje, o 43 proc. uždraustų automobilių stovėjimą (P*94).

Parkai ir želdiniai

Šiuo metu senamiestis yra pakankamai gerai apželdintas (12 proc. viso ploto). Tačiau lėšos skiriamos tik želdinių priežiūrai. Tokio tankiai gyvenamo ir užstatyto ploto gyventojams ir lankytojams svarbu, kad ši vieta būtų patraukli, gerai prižiūrima ir saugi. Per apklausas išaiškėjo ypač didelis nepasitenkinimas atviromis viešosiomis erdvėmis; gyventojai skundėsi, kad kiemai užstatyti automobiliais ir vaikams žaisti trūksta erdvės (P*95).

Siūlomos priemonės

1. Nustatyti investicijų prioritetus, o bendrą valdymą ir koordinavimą atiduoti į vienos instancijos (geriausiai – savivaldybės) rankas ar bent jau gerai koordinuoti ir aiškiai reguliuoti šią veiklą, kad atsakomybė atitiktų įgaliojimus.

2. Aiškiai apibrėžti statytojų atsakomybę už infrastruktūros plėtrą. Leisti pareikalauti iš investuotojų atnaujinti komunalinių paslaugų tinklus – tai turėtų būti sąlyga statybų leidimui gauti.

3. Plėtoti tolimesnius pasiūlymus, kaip sureguliuoti transporto eismą, pėsčiųjų srautus, sutvarkyti automobilių stovėjimo vietas. Pasiūlymuose turi būti atsižvelgta į dabartinę padėtį ir numatyta perspektyva; jie turi būti integruoti į „Vilniaus miesto transporto studiją“ (pastarieji pasiūlymai buvo pateikti 1989–1990 m., o nuo to laiko aplinkybės iš esmės pasikeitė).

4. Įtraukti dabartinės infrastruktūros ir jos atnaujinimo bei plėtros prioritetų analizę į įstatyminius senamiesčio dokumentus.