Dėl menko teisinio ir finansinio pagrindo savivaldybė negali sukurti patrauklių sąlygų vietos ir užsienio investuotojams. Centrinė valdžia nustato didžiąją savivaldybės pajamų bei išlaidų dalį, taigi jos biudžetas labai priklausomas nuo valstybės politikos. Dėl sudėtingų valstybės ir savivaldybės teisinių santykių, palyginti menkos savivaldos patirties (iš tikrųjų savarankiškai savivaldybė pradėjo dirbti tik 1991 m.) bei apribotų savivaldybės nuosavybės teisių (valstybės turtas dar nebaigtas perduoti) labai sumažėja įplaukų, mąžta galimybės savivaldybei rasti lėšų.

Vis dėlto galima rasti būdų, kaip savivaldybei gauti daugiau pajamų iš senamiesčio. Jau dabar už nuomojamą plotą (apie 130 000 kv. m) turėtų būti gaunama apie 40 mln. Lt per metus. Deja, už nuomą atsiskaitoma prastai, tad per devynis 1994 m. mėnesius surinkta tik 54 proc. numatytų pajamų. Šios pajamos nebuvo paskirtos investicijoms į senamiestį, o pateko į bendrąjį savivaldybės biudžetą.

Savivaldybei ir valstybei galutinai pasiskirsčius senamiesčio nuosavybę, pirmoji turės svarią jos dalį. Tinkamai tvarkoma, tokia nuosavybė gali teikti nemažų pajamų, atsirastų galimybė didinti kapitalą.

Privatūs investuotojai senamiestyje susiduria su daugeliu problemų, keletas iš jų būdingos visai Lietuvai. Dėl tų problemų gausumo nuosavybės plėtojimas tampa labai rizikingas. Štai vienos iš svarbiausių kliūčių.

• Lietuvos ekonomikai vis dar pereinamasis raidos etapas, perspektyvos tebėra neaiškios.
• Mokesčių sistema sudėtinga ir paini, be to, dažnai keičiama, o kartais galioja net atgaline data.
• Finansinės paslaugos nėra deramai išplėtotos. Nėra ipotekos sistemos, o dėl neseniai įvykusios krizės nepasitikima bankais.
• Nepalankios paskolų sąlygos neskatina skolintis investicijoms į nekilnojamąjį turtą.
• Nesusiklosčiusi nekilnojamojo turto rinka, nuosavybė nėra patikimai įkainota.
• Net leidus užsieniečiams pirkti žemę, užsienio investuotojams nesuteikta teisė pirkti žemės valdas senamiestyje.

Potencialiems investuotojams šios kliūtys nebūtų lemtingos, jei jie pasitikėtų senamiesčio perspektyvomis.

Kai kurie investuotojai neabejotinai jomis tiki, nes investicijų į senamiestį gausėja – daugiausia į specializuotas parduotuves, restoranus bei kavines. Tačiau tai vien investuotojų ryžtingumo rezultatas, jis veikiausiai pareina nuo galimybių pažeisti taisykles arba jas apeiti. Dabartiniu metu tokia veikla senamiestyje pasklida, dažniausiai investuojama į pirmųjų pastatų aukštų remontus. Dauguma didesnių atnaujinamų pastatų kompleksų ar kvartalų, atidžiau pažvelgus, prieš privatizavimą yra gavę nemažas valstybinio finansavimo injekcijas. Reikia skatinti investuotojus rinktis pagrindines pėsčiųjų zonas, kad būtų pasiektas akivaizdus rezultatas. Turi būti sudarytos palankios sąlygos bendromis jėgomis kartu su kitais savininkais tvarkyti visą pastatą. Iš sociologinių apklausų aišku, kad verslininkai labiau nei paprasti gyventojai linkę prisidėti prie tinklų bei pastato išorės remonto.

Tačiau ekonominis senamiesčio pagrindas dar labai netvirtas. Savivaldybei reikėtų ištirti priežastis, kodėl kai kurių paslaugų verslas renkasi kitas teritorijas, – palyginti galiojančias taisykles, infrastruktūrą, alternatyvių vietų kainas. Tas priežastis išnagrinėjus, paaiškės, kokių dar veiksmų (be jau rekomenduotų strategijoje) reikėtų imtis, keliant senamiesčio prestižą.

Ne tik senamiesčio, bet ir Vilniaus, galop – Lietuvos ekonomikai turizmas ilgainiui bus vis svarbesnis. Lietuvoje turizmo plėtra deklaruojama kaip prioritetinė kryptis, tačiau maža nuveikta kuriant prielaidas šiai plėtrai. Atsiliekama nuo kitų Baltijos šalių – ypač kuriant turizmui reikalingą infrastruktūrą: trūksta gerų viešbučių, turizmo informacijos, kvalifikuoto personalo. Neginčijamas prioritetas yra turistų informacijos centras senamiestyje.

Vilniaus senamiesčio restauravimo direkcijos duomenimis, 1994 m. 1 kv. m restauravimo išlaidų vidurkis buvo 2520 Lt, arba 630 JAV dolerių, (kartu su infrastruktūros darbais). Paskaičiuota, kad senamiesčio pastatų restauravimui reikia 2,1 mlrd. Lt (525 mln. JAV dolerių).

1994 m. į senamiesčio restauravimą valstybė investavo 15 mln. Lt, naujoms statyboms papildomai skyrė 3,2 mln. Lt (iš viso 4,5 mln. JAV dolerių).