Senamiestyje esančio turto nuosavybė

12psl.jpg (28299 bytes)Vilniaus senamiestis užima 359 ha. Šioje teritorijoje 1487 pastatai, kuriuose yra 1 497 000 kv. m bendro ploto. 1992 m. čia gyveno 30 000 gyventojų.

Apie 60 proc. pastatų gyvenami; anksčiau jie priklausė valstybei ar savivaldybei, o dabar privatizuoti. Sovietmečiu bandyta restauruoti ir remontuoti senamiesčio pastatus, deja, kartais nepataisomai sunaikinant ir jų autentiškumą, ir urbanistinę visumą. Vis dėlto nemaža pastatų nerestauruota, daugeliui būstų trūksta šiuolaikinių patogumų. Daugiau nei 100 pastatų, priklausančių valstybei ar savivaldybei, yra nugyventi ir apleisti.

Kiti 12 proc. pastatų grąžinami įvairioms religinėms bendruomenėms (daugiausia – katalikų, stačiatikių ir liuteronų). Daugelis bažnyčių restauruotos ir grąžintos religinėms reikmėms. Tačiau nemaža dalis Bažnyčios turto – tai buvę vienuolynai ir gyvenamieji namai. Tik dalis jų buvo grąžinta, kadangi pastatai, kuriuose yra būstai, mokyklos bei ligoninės, pagal įstatymus negrąžintini. Dauguma vienuolynų yra smarkiai apgriuvę, religinėms bendruomenėms nelengva nuspręsti dėl jų remonto ir tolimesnės panaudos.

Nemaža pastatų senamiestyje priklauso viešosioms įstaigoms – muziejams, galerijoms, kontoroms ir t. t.; ypač reikšminga šių įstaigų – Vilniaus universitetas.

Viena iš problemų yra mišriosios nuosavybės pastatai – tai būstai ar būstai kartu su kontoromis ir parduotuvėmis. Skubotai privatizuojant pastatus Lietuvoje, butai perėjo privačion nuosavybėn kaip "prekiniai vienetai“, o bendros pastatų konstrukcijos liko valstybės nuosavybė. Tikėtasi, kad privatizuotų butų savininkai steigs namų savininkų bendrijas (NSB), ir įstatymo buvo numatyta perduoti bendrosios pastatų nuosavybės dalis šių bendrijų nuosavybei.

Tačiau bendrijų kūrimo procesas buvo paliktas savieigai, jos formavosi labai lėtai, net ir tuose namuose, kur yra vien butai. Apskritai gyventojai vengia imtis papildomos atsakomybės. Taigi stokojant lėšų, dauguma pastatų visai neprižiūrima.

Sociologinė apklausa parodė, kad 65 proc. gyventojų yra nepatenkinti savo gyvenamąja aplinka (P*94)1, bet tik 22 proc. jaučiasi atsakingi už pastato eksploatavimą. 75 proc. gyventojų mano, kad savivaldybė turi rūpintis remonto darbais (P*94). Nepasitikima NSB; tik 25 proc. tiki, kad jos yra būtinos, o 56 proc. "nežino“ (P*94).

14psl.jpg (29411 bytes)Problema dar opesnė daugelyje mišrios paskirties pastatų – kai pirmuose aukštuose yra parduotuvės, kai kur – kontoros, o kitur gyvenama. Šis turtas dažnai yra visiškai privatizuotas. Dėl tokio pastato priežiūros, atnaujinimo ar pertvarkymo paprastai kyla daug problemų: komerciniams tikslams naudojamų patalpų savininkai dažnai tenkinasi tik jiems priklausančios pastato dalies kosmetiniu remontu, o namo konstrukcijos ir įrengimai neprižiūrimi, pasmerkti sunykti.

Įsibėgėjus privatizacijai, daugelis, ypač pirmo aukšto, butų buvo paversti parduotuvėmis, kontoromis, kavinėmis. Savivaldybė teigia (nors to negali patvirtinti jokiais dokumentuotais tyrimais), kad per šį procesą gyventojų 1992–1996 m. sumažėjo 10 000. Nors pakankamą gyventojų skaičių išlaikyti svarbu, vis dėlto ši tendencija rodo, kad senamiestyje pakanka galimybių ekonominei veiklai plėstis.

Siūlomos priemonės

1. Stengtis įtikinti savininkus, kad prisiimtų atsakomybę už pastato bendro naudojimo dalių remontą ir priežiūrą. Aktyviai skatinti savininkų bendrijų steigimą, gal net mokesčių lengvatomis ar kitomis fiskalinėmis priemonėmis. Suprantama, tai vyks lėtai. Kad būtų sustabdytas istorinių vertybių nykimas, savivaldybei turi būti suteikti didesni įgaliojimai tvarkyti nugyventus pastatus, pasirūpinti lėšų pastatų eksploatavimui.

2. Restauruojant geriausiose vietose esančius tuščius, apgriuvusius pastatus valstybės išgalėmis ar bendradarbiaujant valstybiniam ir privačiam sektoriams, savivaldybei randasi galimybė iš esmės pagerinti vaizdą, parodyti tolesnių atkūrimo darbų prasmingumą, be to, kaupti lėšas už investuotojams parduotus ar išnuomotus pastatus.

3. Surinkti būtiniausią informaciją, kuria būtų galima pagrįsti atgaivinimo planus. Ypač svarbu sekti gyventojų populiacijos pokyčius (ar jie išstumiami komercinės veiklos? ar turtingesnieji išstumia vargingesnius?), nuolat atnaujinti gyvenimo sąlygų tyrimo duomenis, sekti nekilnojamojo turto rinką, kito turto vertės kitimą.

4. Patarti Bažnyčios turto valdytojams, kaip restauruoti sugrąžintą turtą ir pritaikyti jį naujai paskirčiai.